Būdami suaugę, mes patiriame daugybę įvairiausių sunkumų. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – daugelio šių sunkumų šaknys slypi vaikystėje.
Vaikiškos psichologinės traumos augo kartu su mumis ir sėkmingai persipumpavo į mūsų suaugusį gyvenimą. Mums net neįtariant ir nesuvokiant, jos toliau mus įtakoja. Kaip įtakoja? Žinoma, neigiamai.
Kas yra PSICHOTRAUMA? Tai gauta psichologinė trauma, padaryta vaikui sąmoningai ar netyčia. Traumą gali padaryti toks pat vaikas, vyresnis vaikas, mama, tėtis, auklė, mokytoja, kaimynas. Gyvenimas nėra paprastas. Tai sudėtinga eilė užduočių ir sunkumų, susidoroti su kuriais mes mokomės nuo gimimo.
Viena klijentė atėjo turėdama katastrofiškų finansinių sunkumų. Priežasties ilgai ieškoti nereikėjo. Susikaupę į savo vidų nukeliaujame į vaikystę ir ieškome, kada vaikystėje ji patyrė sunkią būseną. Pasirodo, būdama 4 metų. Ji su ryškiausiomis smulkmenoms papasakojo, kas įvyko.
Mama išėjo į darbą, o ją atidavė į darželį. Mergaitė buvo labai prisirišusi prie mamos ir mylėjo ją. Iš tiesų, bet kuris tokio amžiaus vaikas identifikuoja savo pasaulį su mamos pasauliu. Ir atsiplėšimas nuo mamos priimamas kaip maža mirtis. Nesistebėsiu, jei ir jūs dabar prisiminėte savo patekimo į darželį istoriją ir pajutote nerimą ir pasimetimą – tai reiškia, kad dar gyvi jūsų vidinio vaiko jausmai. Juk atmintis, jei nenutrinti jos specialiomis metodikomis, gyvena su mumis iki paskutinio iškvėpimo.
Nerviniu pagrindu mergaitei dingo apetitas ir darželyje ji visai nenorėjo valgyti. Aišku, galima suprasti auklėtoją, kuri atsakinga už kiekvieno vaiko gyvybę ir savijautą, ir jos stengimąsi priversti mergaitę suvalgyti pusryčius ir pietus. Bet niekaip negalima suprasti, kodėl sudirgusi auklėtoja, prie visų vaikų išpylė pieniškos sriubos lėkštę mažylei ant galvos taip sukeldama mergytei šoką, baimę, paniką ir dar baisiau.
Baigtis buvo labai liūdna, psichotraumos pasekmės tęsėsi visą gyvenimą. Klijentė, būdama 4 metų, gavo gėdos, atstūmimo, baimės ir išgąsčio, nesaugumo, sumenkinimo ir pažeminimo psichologinę traumą.
Aš –neverta. Aš – blogiausia iš visų. Net mama mane pametė ir neapgynė. Net auklėtoja laiko mane blogiausia iš visų. Net vaikai iš manęs juokėsi. Aš – visiška gėda.
Ir tai dar ne viskas. Šios neišgydytos psichtraumos rezultatai suaugusiame gyvenime gavosi tokie:
-skyrybos su vyru
-pinigų nebuvimas
-pastovi depresija ir sugniužimas
-finansinė priklausomybė nuo suaugusio sūnaus
-žemiausia savivertė, uždarumas, draugų nebuvimas.
Nejaugi įvykis 4 metų amžiuje taip suveikė? Taip, ir tai neišsigalvojimas. Klijentė visą tai pamatė savistabos būsenoje, išsakė, išsiraudojo. Jei būtumėte matę, koks negatyvių emocijų vulkanas raudos pavidalu iš jos išėjo! Štai jis – blokas, kliudantis laimei: saviraiškai, atvirumui, pasitikėjimui, pajamoms.
Kaip gerai, kad su visu tuo galima susitvarkyti, tegu kad ir per apsivalymo momentus. O kokie insaitai ateina:
-aš ne blogesnė už kitus, aš unikali!
-aš verta meilės!
-aš galiu uždirbti pati, pas mane daug gabumų ir talentų!
-aš graži!
-aplink daug puikių žmonių!
-aš noriu gyventi ir gyvensiu nuostabiai!
Mielosios ir mielieji, jei kas šioje istorijoje nors kiek atpažinote save, galiu pasakyti, kad aš esu įvaldžiusi puikią metodiką, kaip greitai, efektyviai atrasti ir paleisti vaikystės traumas ir atsiverti naujoms galimybėms.
Pati ant savęs viską išbandžiau 
Apie tai ir kokia tai metodika – rytojaus laiške.
Iki!